Turbūt visi esame matę, kai gražuolis auksaspalvis retriveris be pavadėlio džiugiai bėgioja parke, kai paklusnus vokiečių aviganis vykdo kiekvieną šeimininko komandą iš tolo arba kai mažytė čihuahua drąsiai tyrinėja pasaulį neprisegta prie pavadžio. Tikrai kažkas yra gražaus tame laisvai lakstančio šuns įvaizdyje – tai lyg tobulos dresūros ir absoliutaus pasitikėjimo tarp žmogaus ir gyvūno simbolis. Daliai šeimininkų tai kelia didžiulį pasididžiavimą, kai kam gal net ir pavydą, juk jie įdėjo labai daug darbo į dresūrą ir ryšio kūrimą. Tačiau pakalbėkim ir apie kai ką, kas gali priversti jaustis šiek tiek nepatogiai - ta laisvė, kurią jiems suteikiame, gali slėpti netikėtą, bet realią riziką ir jums, ir jūsų šuniui, ir aplinkiniams.
Būkime atviri – kad ir kaip puikiai bus išdresuotas šuo vykdyti visas komandas, bet kas nutiks, kai įvyks kas nors labai netikėto ir nenumatyto?
Nenuspėjama aplinka ir supantis pasaulis
Tikrovė tokia, kad net ir pati nepriekaištingiausia ir labiausiai išdirbta komanda gali „sugesti“, susidūrus su ypač dideliu trikdžiu ir dirgikliu. Voverė, lapė, kiškis ar net nepažįstamas šuo gali iššaukti šuns grobio persekiojimo instinktą ar kitą įgimtą, reaktyvią reakciją, kuri nustelbs visą jūsų įdėtą dresūros darbą. Moksliškai kalbant, šuns smegenis akimirksniu gali užvaldyti instinktas. Galvos smegenyse yra tokia dalis - Migdolinis kūnas (Amygdala) - atsakinga už emocines reakcijas ir išgyvenimo instinktus, kuri gali suveikti daug greičiau nei smegenų prieškaktinė žievė, kuri valdo mąstymą ir impulsų kontrolę. Tokią reakciją nelabai ir galime traktuoti dresūros klaida – tai tiesiog jūsų šuns biologinė prigimtis. Kai tas „mygtukas nuspaudžiamas“, jūsų šuo elgiasi ne nepaklusniai – jis tiesiog elgiasi kaip šuo, pagal įgimtus instinktus.
Be šuns instinktų ir biologijos, yra ir aplinka. Per gatvę bėganti katė, iš už krūmo išnyrantis vaikas ant paspirtuko ar ne visai draugiškai nusiteikęs kitas šuo, netikėtai pasirodęs už kampo – visa tai yra tie kintamieji ir aplinkybės, kurių jūs visiškai negalite sukontroliuoti. Net jei jūsų šuo niekada nėra rodęs agresijos, jo susitikimas be pavadėlio su šunimi, kuris yra pririštas, gali būti bauginantis patyrimas tam kitam pririštam šuniui ir jo šeimininkui. „Laisvo“ šuns buvimas šalia gali būti suvokiamas kaip tiesioginė grėsmė, sukelianti kitam šuniui gynybinę ar agresyvią reakciją.
Pavadėlis – kaip atsakomybės ženklas
Be elgsenos ir biologinių aspektų, yra labai svarbūs ir teisiniai aspektai, kodėl turėtumėte laikyti savo šunį viešoje vietoje prisegtą prie pavadžio. Viešumoje pavadėlis nėra tik rekomendacija – tai yra pagrįsta taisyklė ir reikalavimas, kuris skirtas apsaugoti žmones, jų turtą ir kitus gyvūnus. Kai jūsų šuo yra be pavadėlio, jūs už jį prisiimate visą atsakomybę. Jei įvyktų koks incidentas, jūs esate teisiškai atsakingi už bet kokią žalą ar sužeidimus, kuriuos padarys jūsų šuo. Tokiu atveju gali būtų pasekmių, pvz. sąskaitos už kito šuns gydymą, medicininės išlaidos sužeistam žmogui, ar netgi nuostoliai, padaryti kitų asmenų turtui.
Tačiau dar svarbesnė yra moralinė atsakomybė. Laikyti šunį prisegtą ir vedžioti viešumoje su pavadėliu – tai pagarbos ženklas kitiems. Taip parodote, kad gerbiate kitų žmonių ir keturkojų saugumą ir ramybę. Šuo su pavadėliu – jūsų įrodymas aplinkiniams, kad kontroliuojate savo gyvūną ir imatės priemonių, kad užtikrintumėte visų saugumą. Pavadėlis nėra laisvės apribojimas, tai tarsi pagarbos ir atsakomybės simbolis.
Pasirinkdami vedžiojimą viešoje vietoje su pavadėliu, jūs tikrai neribojate savo šuns laisvės, jūs ją užtikrinate. Jūs garantuojate, kad jis galės saugiai mėgautis pasivaikščiojimu, nauja aplinka ir kitais sutiktais gyvūnais be galimų nenumatytų rizikų. Tad gerbkime vieni kitus ir neleiskime nutikti nelaimėms.